Po koncerto. Su meile apie bliuzą ir bliuzas Meilei

Atidesni Tauragės radijo klausytojai, o ir mėgstantieji džiazą, dar labiau bliuzą puikiausiai prisimena radijo laidą „Su Meile apie bliuzą“.  Toks dviprasmiškas pavadinimas labai gražiai tiko šiai laidai: apie bliuzą su meile gražiai, informatyviai, išraiškingai, profesionaliai  kalbėdavo pati Meilė. Taip, tos laidos vedėja keletą metų buvo (koks negeras veiksmažodžio būtasis kartinis laikas – buvo) Meilė arba Meilutė Parnarauskienė, kurią tauragiškiai vadindavo tiesiog Meile, o rakiškėnai, mat Meilė buvo kilusi nuo Rakiškia krašta vadindavo Meila.

Šiai lituanistei (pagal jos universitetinį išsilavinimą) , bibliotekininkei, Tauragės savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos direktorei, džiazas buvo vienas iš pačių stipriausių jos pomėgių. Ypač jai artimas  bliuzas – viena iš džiazo šakų ( Šiaurės Amerikos juodaodžių lyrinė daina, kupina ilgesio ir melancholijos, XIX a. pabaigoje paplitusi miestuose ir sudariusi vieną džiazo šaltinių ir elementų).  Kiek artimiau bendraudamas su Meilute ir su jos vyru Rimantu, žinodavau, kad jie savo atostogas, savo laisvadienius labai dažnai paskirdavo įvairiausių džiazo festivalių lankymui. Festivalius aplėkdavo ne tik vykstančius Lietuvoje, bet ne retai patraukdavo į užsienyje vykstančius. Dažnai tai buvo Lenkija, Suvalkų festivalis.

Toks ryškus pomėgis mane, ragavusio muzikos mokslų, kartais labai stebindavo ir čia, bendraudamas su Meilute džiazo temomis, jausdavausi gana skystas žinovas, palyginus su tuo, ką ji žinodavo, vertindavo, cituodavo...Didžiausia pagarba jai dėl to. Pagarba jai, taip anksti mus palikusiai vos prieš 8 mėnesius, dėl  ypatingos tolerancijos, mokėjimo bendrauti su žmonėmis, draugiškumo, betarpiškumo. Gal dėl to į  Tauragės viešąją biblioteką taip noriai atvykdavo (o ir dabar atvyksta ir kas galėt paneigti, kad tai ne Meilutės įdirbis) rašytojai, poetai, muzikantai, filosofai, psichologai, dailininkai, buvę kraštiečiai, įvairiausių sričių menininkai. Apie Tauragės biblioteką, apie legendinį muzikinį renginį „Prie garažų“ po Lietuvą sklandė ir tebesklando  legendos... Ir apie Meilę tebesklando.

Koncertas Meilutės atminimui

Liepos 4 d. Tauragės unikaliojoje geležinkelio stoties laukimo salėje vykusiame koncerte  „BELKIN & SOCHIN"  Meilutės jau realiai nebebuvo, bet turbūt niekas neužginčys , kad jos dvasia skrajojo, apie ją kalbėjo žmonės ir teisingai renginio vedėja Rima Bandzinaitė-Latožienė sakė, kad žmogus gyvas, kol apie jį kalba aplinkiniai, kol jį žmonės atsimena. Gražiai atsiminė ir vedėja Rima, ir jos kolegės iš bibliotekos dalijosi tokiais šiltais, jautriais atsiminimais. Ir jos gyvenimo palydovas, bendramintis,  patarėjas ir užtarėjas Meilutės vyras Rimantas išsakė daug  jautrių, šiltų ir meilės pilnų žodžių.

Pilnutėlėje geležinkelio stoties laukiamojoje salėje nesutilpę visi klausytojai, sustoję būriais prie atvirų langų išgirdo ir pačios Meilutės balsą, mat šis koncertas ir buvo skirtas Meilutės Parnarauskienės šviesiam atminimui. Juk ji  buvo ne tik džiazo gerbėja ir laidų apie džiazą vedėja, bet ir  Tauragės džiazo festivalio nuolatinė lankytoja, savanorė, pagalbininkė, džiazo koncertų vedėja.

Klausytojai išgirdo Meilutės  pasisveikinimą taip, kaip ji sveikindavosi su klausytojais pradėdama radijo laidą ir atrodė, kad ji čia yra dabar, šalia ir veda laidą ar koncertą – toks susidarė nepakartojamas įspūdis. Deja, išgirdome ir jos atsisveikinimą, kuris sugrąžino į tikrovę. O tas JOS atsisveikinimas buvo toks jautrus ir emocionalus, kad ne vienam koncerto klausytojui išspaudė ašarą. Ir man pačiam prieš akis prabėgo susitikimų su Meilute vaizdai, pokalbiai, bendrai kartu vesti patys įvairiausi renginiai, svarstymai ir sprendimai dėl mano poezijos knygos „Virš miestelio varpinės“ , nes Meilutė buvo šios knygos puiki redaktorė...

Na, o pats  "BELKIN & SOCHIN" koncertas tikrai nebūtų nuvylęs Meilutės, kaip nenuvylė, esu įsitikinęs, ir gausiai susirinkusių tauragiškių. Svaigios ir melodingos atliekamos bliuzo melodijos, geras Aleksandro Belkino vokalas, virtuoziškas grojimas lūpinėmis armonikėlėmis, gitara, puikiai gitara atliekamos solinės Olego Sochino partijos ir improvizacijos žavėjo publiką. Aleksandro Belkino bendravimas, sceninis įvaizdis, artistiškumas taip pat buvo tikrai nepriekaištingas, gražus, malonus, patraukiantis, o švelnus humoras labai tiko ir koncertą darė dar labiau intymesniu, patraukliu.

Su šio atminimui skirto koncerto atlikėju Aleksandru Belkinu Meilutė buvo artimai pažįstama, vertino jo kūrybą, bendraudavo, todėl šis koncertas dar labiau tapo įtaigesnis, artimesnis visiems klausytojams, kurie, manau, visi pažinojo Meilutę Parnarauskienę – kas artimiau, kas galbūt tik iš jos veiklos.

Pabaigai norėtųsi padėkoti tokio koncerto sumanytojams, Rimantui Parnarauskui, bibliotekos bendruomenei, Žanetai ir Kristinai, atsiminimus rašiusioms kolegėms, žiūrovams, kuriems džiazas tampa vis artimesnis, na, žinoma, pačio geriausio įvertinimo  nusipelnė koncerto režisūra, vedimas ir visa jubiliejinio, dešimtojo, Tauragės džiazo festivalio organizacija. O tai neabejotinas Valdo Latožos nuopelnas: jo dėmesys žmonėms yra vertas pagarbos.

Daugiau renginio akimirkų galima pamatyti ČIA.

Eugenijus Šaltis